Rytas Staselis. Sprangus turistų...

Bene labiausiai įsiminęs praėjusios vasaros viešojo diskurso motyvas - ginčas be pabaigos tarp turizmo verslo atstovų, turizmo plėtrą koordinuojančių valstybės institutų ir Užsienio reikalų ministerijos. Verslo priekaištų valdiškoms įstaigoms esmė - slunkiškas nepaslankumas, nesugebėjimas patenkinti kaimyninėse Rytų valstybėse šiemet padidėjusio lietuviškų vizų poreikio.

Apie tai, kokios interesantų eilės vijosi prie tose šalyse įsikūrusių konsulinių įstaigų, jau sklando legendos (tiesa, kai kada pagražintos ir net sukurtos). Lietuvos diplomatų vadai teisinosi standartiniais argumentais: nėra pinigų papildomų darbuotojų etatams, nekalbant apie konsulinių įstaigų plėtrą, be to, išduodama įvažiavimo vizas Lietuva, esą, negalinti susinti Šengeno vizų erdvės reikalavimų, nes susilauktų susitarimo partnerių priekaištų ar net sankcijų.

Racionalus šios diskusijos grūdas, ko gero, yra kažkur arčiau šių kraštutinių požiūrių vidurio. Vienas tikras faktas yra tas, kad, Rusijos migracijos tarnybų duomenimis, I šių metų pusmetį Lietuva buvo ta šalis, į kurią užsienin vykstančių Rusijos piliečių srautai augo sparčiausiai.

Nuogi skaičiai rodo, jog per šešis pirmuosius 2010-ųjų mėnesius į Lietuvą iš tos šalies atvyko 30 tūkst. keliauninkų, arba 92 proc. daugiau nei pernai. Nereikia įsivaizduoti, kad tai stebuklų stebuklas - maždaug tiek rusų turistų atvyko į Lietuvą prieš krizę, 2007-ųjų ir 2008-ųjų sausį-birželį. Kita vertus, nenustebčiau paaiškėjus, kad liepą ir rugpjūtį atvykstančiųjų iš Rusijos srautas sumušė visus ligi tol buvusius rekordus - iš gaisro ir kaitros alinamų centrinės Rusijos regionų žmonės važiavo visur, kur tik leido jų piniginės ir patogesnis susisiekimas. Ir, žinoma, galimybės greitai įveikti aukštesnius ar žemesnius vizų gavimo barjerus.

Ką Lietuvos ekonomikai reiškia 30 tūkst. mokių turistų, tegul suskaičiuoja tos srities analitikai. Daug sunkiau bus pasverti, kiek jų dar galėjo būti čia, tačiau dėl nepakankamai patogaus arba brangaus susisiekimo, konsulinių įstaigų nerangumo - mokūs turistai yra ta keistoji padarų rūšis, kuri stovėjimą eilėje prie vizos dažnai priima kaip įžeidimą - Lietuvon vykti atsisakė.

Vos prieš metus ar pusantrų Lietuvoje nebuvo įmanoma pasislėpti nuo laidotuvių maršą turizmo sektoriui giedančio visuotino choro. Po "flyLAL" bankroto ištuštėjus oro uostams, krizei kalus ne tik per lietuvių kišenes, kai kurie apokaliptikai paišė to-o-o-okio dydžio ir gylio duobę, iš kurios veik nebuvo vilčių išsikapstyti. 2010-ųjų vasarą problema tarsi persikūnijo: valdžios institucijos, transporto, viešbučių ir paslaugų infrastruktūra nesugebėjo aprėpti kilusio poreikio.

Plika akimi ir be jokios analizės regima išvada: vis dar nėra aišku, ar turizmas yra vienas iš nacionalinės ekonomikos prioritetų. Jeigu kokia nors formali valstybės politika šiuo klausimu ir egzistuoja, tai ji eklektiška, grįsta dažnai beprotiškų programų rašymu, o ne sąmoningomis pastangomis nuolat užčiuopti turizmo rinkos pulsą. Šią išvadą, deja, liudija ne tik metų metais ir net dabar, sunkmečiu, vykstančios tariamai politiškai pamatinės diskusijos, ar valdžia turizmą turėtų pripažinti eksportuojančia ūkio šaka su visomis iš to pripažinimo išplaukiančiomis preferencijomis tuo užsiimančiam verslui.

Kitaip tariant, politika labai skiriasi nuo futbolo, stalo teniso, tinklinio bei kitų žaidimų kamuoliu. Ji prasideda ten, kur susėdama už bendro stalo, pasidalijama idėjomis, sukuriami jų įgyvendinimo mechanizmai ir svarbiausia tai, kad visi aplink jį sėdintys sutaria dėl bendro tikslo.

Turizmo politikos turinys iš tikrųjų yra daug platesnis, nei mano arba viešai deklaruoja valstybės institucijos ir prie jos formavimo prisidedančios interesų grupės. Antai prieš metus teko girdėti tuo metu bankrutavusios oro kompanijos "flyLAL" gedinčius turizmo verslo atstovus, kurie pateikdavo, jų nuomone, "geležinį argumentą". Esą valdžia jų verslą sąmoningai žlugdžiusi, nes nacionalinei oro kompanijai išgelbėti nesuradusi "varganų 50 milijonų". Į priešpriešinį klausimą - kodėl tų 50 mln. nesusirado asocijuotos turizmo verslo struktūros, neišpirkusios "flyLAL" akcijų, nepasamdžiusios profesionalių vadybininkų oro kompanijai valdyti - tie atstovai paprastai reagavo skausmingai: o kodėl apie tai jie išvis turėjo galvoti.

Panašiai kaip šalies diplomatai šią karštą vasarą. Kada į klausimą, ką galima padaryti, kad kuo daugiau norinčiųjų gauti lietuviškas vizas Rytų šalyse patirtų kuo mažiau trukdžių ir nesižemintų stovėdami eilėse (ne visur reikia imti pavyzdį iš amerikiečių), jie atsakydavo paskaitomis apie sunkią finansinę Užsienio reikalų ministerijos (URM) būklę, Šengeno reikalavimų specifiką. Užuot pamėginę išspręsti problemą: galbūt dešimtį kitą darbuotojų į konsulines įstaigas laikinai komandiruoti, galbūt kažką iš "šventų" atostogų atšaukti (mano asmeninės pastangos šiemet patekti į metinį Lietuvos diplomatų susirinkimą baigėsi tuo, kad į tris siųstus užklausimus gavau viso labo du formalius automatinio el. pašto atsakiklio pranešimus apie nesibaigusias URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamento pareigūnų atostogas). Taigi dėl bendro politinio (ir piniginio, beje) reikalo.

O žiniasklaida pranešė, kad tarp penkių prezidentės metiniame diplomatų susirinkime išvardytų Lietuvos užsienio politikos prioritetų (energetikos, transporto, Baltijos jūros strategijos, mokslo tyrimų ir inovacijų bei Rytų kaimynystės politikos) turizmo nebuvo.