Maršrutas automobiliu Anykščių...

Kelionę po Anykščius siūlome pradėti nuo A.Baranausko klėtelės, kuri jau tapusi miesto simboliu. A.Baranauskas (1835-1902) - vyskupas, poetas, kalbotyros specialistas, giesmių kūrėjas. Klėtelėje jis sukūrė poemą "Anykščių šilelis" (1858-1859), kurioje apdainavo miško grožį. Ji statyta tik kirviu, be pjūklo, nenaudojant geležinių vinių, šiaudais dengtu stogu. Rašytojas A.Vienuolis, paveldėjęs sodybą, 1927m klėtelėje įkūrė pirmąjį Lietuvoje memorialinį muziejų. Jame saugomi Baranauskų šeimos ir poeto asmeniniai daiktai. Šalia klėtelės - rašytojo A.Vienuolio namas. Muziejaus pirmame aukšte - ekspozicija, atspindinti rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelią. Antrame aukšte - memorialiniai kambariai su autentiškais baldais ir asmeniniais daiktais. A.Vienuolis labai brangino Anykščius, savo sodybą, todėl ir palaidotas šalia namo, tarp jo paties sodintų obelų.

Vos už keleto žingsnių, muziejaus parodų salėje, galima pasigrožėti S.Petraškos originalių paveikslų iš akmens dulkių paroda. Daugiau kaip dvidešimt metų kuriantis savita technika, jokių dailės mokslų nebaigęs, tautodailininkas gyvena Anykščiuose. Keliaudami miesto link, kirsime vinguriuojančią Šventąją tiltu. Medžiais ir krūmais vainikuotos pakrantės suteikia upei nepakartojamo grožio. Iškart už tilto, ant Šventosios kranto - paminklas A.Vienuoliui (1982m skulpt. P.Aleksandravičius, arch. V.Gabriūnas). Kitoje gatvės pusėje, skvere - paminklas krašto Dainiui - A.Baranauskui (1993m skulpt. A.Sakalauskas, arch. - R.Krikštopavičius). Pro šį paminklą veda tiesiausias kelias į šventyklą - Šv. Mato bažnyčią. Aukštų skliautų (79m), raudonų plytų neogotikos stiliaus bažnyčia (1909) sutalpina daug anykštėnų maldų. Šalia bažnyčios - rašytojos B.Buivydaitės (1895- 1984) namelis - muziejus. Iki gilios senatvės, net netekusi regėjimo , rašytoja nepadėjo plunksnos. Kaip ir kiti rašytojai, ji savo krašto, Anykščių gamtos išauginta. Daugelis kūrinių skirti savo krašto žmonėms ( "Anykščių baladės ir kt.)

Keliaudami Anykščių šilelio pusėn, praeisite senąją miesto koplyčią. Ne vieną praeivį sudomina pro stiklo sieną matomas statinys. Koplyčia statyta 1858 m., stiklinis gaubtas - 1984m. (projekto aut. G.Baravykas). Kadaise čia ilsėjosi visa grafų Venclavovičių giminė. Gražiai sutvarkytas buvusių kapinių plotas virto parku, kapinės paženklintos paminkliniu akmeniu. Puikia akustika pasižyminčioje koplyčios salėje dažnai vyksta kameriniai klasikinės muzikos koncertai, eksponuojamos parodos.

Miesto pakrašty - apdainuotasis Anykščių šilelis, 1960m. paskelbtas kraštovaizdžio draustiniu (1800 ha). Galėtume jį vadinti mišku ar bent šilu, bet anykštėnai jį vadina taip, kaip A.Baranauskas - Šileliu. Tik eik čia, klausykis "kaip lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas, kaip šnibžda medžių kalba šventa", kad pajustum, kaip "paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja"... Pietiniame Šilelio pakraštyje telkšo ežerėlis. Žmonės jį vadina Būdragaidžiu, nes vis dar neužmirštama legenda apie budrų žiauraus pono gaidelį, baudžiauninkų vargus, galop žemėn prasmegusį dvarą ir toje vietoje atsiradusį ežerą... Vaikštinėdami pušynu, gėrėdamiesi gaiviu oru, aptiksite ir giliai į žemę įsirėžusį galiūną - Puntuko akmenį. Legenda pasakoja, kad Puntuką velnias nešęs užversti ant Anykščių bažnyčios durų, bet, vos išaušus, užgiedojęs gaidys. Velnias numetęs akmenį ir pats nusidanginęs į pragarą. Puntuko rytiniame šone matomi neaiškūs ženklai. Žmonės sako, kad tai - velnio pirštų įspaudai. Puntukas - antras pagal dydį akmuo Lietuvoje. Prieš 13 tūkst. metų paskutiniai ledynai atgabeno jį iš Skandinavijos ir paliko dabartiniame Šilelyje. Akmens svoris - 265 t. 1943 m. akmenyje iškalti lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno, 1933m. perskridusių Atlanto vandenyną, bareljefai (skulpt. - B.Pundzius). Dar A.Vienuolis rašė, kad netoli Puntuko stovėję keli tvirti ąžuolai. Čia buvusi šventykla, ir žmonės po jais melsdavęsi. "Šventieji Ąžuolai" - žymi užrašas šalia kelio. Pro juos veda kelias į kaimus. Seniau žmonės, važiuodami pro šalį, nusiimdavo kepures. Senoliai pasakoja, kad čia susieidavo rožinio giedoti.

Važiuojant keliu Kurkliai - Anykščiai ir likus 2,5km iki miesto, 20m į rytus nuo kelio, Marčiupio upelio slėnyje, dar vienas saugomas -Marčiupio akmuo. Akmuo guli šlapioje vietoje, matyt, didelė akmens dalis nuskendus į dumblynę. Žmonės pasakoja, kad Marčiupys niekada neužšąla, žiemą ir vasarą jame skęsdavo arkliai. Seniai seniai važiavo tuoktis į bažnyčią jaunųjų pora - bajoraitė ir neturtingas smuikininkas. Nuo akmens bešokdamas į kitą pusę, paskendo Marčiupyje neturtingas jaunasis. Nepakėlusi širdies skausmo, šoko į Marčiupį ir nusiskandino jaunoji bajoraitė.

500m. nuo miestelio, važiuojant Molėtų link, pušų apsuptyje ant aukšto stataus kalno rasite rašytojo J.Biliūno (1879 - 1907) kapą su iškilusiu antkapiniu paminklu, "Laimės žiburiu" vadinamu. Ateina čia visi, kas atvyksta į Anykščius. Patiki J.Biliūnui savo svajas apie laimę čia atėjusieji pasitikti saulėtekio abiturientai, sumainę žiedus jaunavedžiai. Netoliese, ~800m į pietryčius, šalia Šaltupio upelio, Girelės miške - Liudiškių piliakalnis. Šioje vietoje auga aukščiausios, iki 40m, eglės. Važiuodami vingiuotu Biržinės keliu galėsite gėrėtis aukščiausiomis Storių kalvomis Anykščių krašte.

Šalia kelio į Rokiškį, kairėje pusėje, iškilęs garsusis Vorutos (Šeimyniškėlių) piliakalnis. Tai vienas didžiausių ir įspūdingiausių Aukštaitijos piliakalnių. Jį supa du gilūs slėniai, kuriais teka Vorelio ir Volupio upokšniai. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad XIII a. čia stovėjusi tvirta medinė pilis. 1993m. piliakalnio papėdėje atidengtas koplytstulpis, skirtas Lietuvos karaliui Mindaugui (autorius - J.Tvardauskas).

Keliaudami nuo Anykščių pagal Šventosios kairįjį krantą aukštyn, pasieksite Niūronių kaimą - J.Biliūno gimtąjį sodžių. Netrūksta norinčių išvysti, kur augo būsimasis literatūros klasikas, užkopti ant jo pamėgto beržų kalnelio, pabūti nepaprastą talentą subrandinusioje sodyboje. Ši lietuviško sodžiaus aplinka slepia savy šilumą, galinčią sužadinti meilę kiekvienam nuskriaustam ir bedaliui... Patys reikalingiausi ir brangiausi žmogui - vaikystėje dovanoti dvasiniai dalykai, tarp jų ir literatūra. Ji, pasak Jono Biliūno, žadina ir tobulina jausmus, gaivina širdį. Suteikite galimybę vaikams gauti šią dovaną - neišskubėkite namo, neužsukę į 200 metų senumo rašytojo Jono Biliūno tėviškę Niūronių kaime, kai atvažiuojate dešimtis ir šimtus kilometrų į Anykščius, aplankote Arklio muziejų ar dalyvaujate ,,Duonos kepimo" pamokoje.

Visai čia pat, Niūronyse įsikūręs gausybę turistų pritraukiantis unikalus Arklio muziejus (1978). Rekonstruotuose klojimuose išsirikiavę iš visos Lietuvos surinkti vežimai, lineikos, brikelės... Kituose pastatuose - stendai, meno kūriniai, menantys arklį ir artoją, žirgą ir karžygį. Tai pažintis su lietuvišku kaimu. Dar labiau šis muziejus patinka vaikams. Čia galima pajodinėti, pasivažinėti karietomis ar rogėmis po Niūronių sodžių, keliauti kinkiniu ,,Žirgo taku" (12km) vaizdingais pašventupių šilais. Jau tapo tradicija birželio pirmąjį šeštadienį muziejaus teritorijoje rengti tradicinės kultūros ir žirgų sporto šventę "Bėk, bėk, žirgeli". Šventės metu vyksta ristūnų, šuolių per kliūtis varžybos, šurmuliuoja mugė. Senovinėje aukštaitiškoje troboje vyksta etnografinės pamokos, per kurias sužinoma apie rugio kelią, duonos rauginimo paslaptis, išsikepama duonkepėje krosnyje po mažą kepaliuką duonos. Senoliai duoną kepė tik iš rugių (kadaise rugiai buvo dviejų metrų aukščio). Kas gi atsitiko? Vaikai skaičiuoja vienos varpos grūdelius, parodomi žydinčių rugių pėdai, supažindinami su rugiapjūtės, kūlimo, malimo, kepimo tradicijomis. Pasakojama kaip senoliai kepė neraugintą duoną ant akmenų... Apie vogtinės (iš neprinokusių rugių), biralinės (nederliaus metais dėdavo pelų, pelkių samanų ir t.t.) duonos kepimą. Savo rankomis darytas ir krosnyje keptas duonos kepalėlis pats skaniausias...

Maršrutas automobiliu Anykščiai  - Kurkliai  - Kavarskas - Anykščiai . Ilgis - 40 km.

Senoji miesto koplyčia - Marčiupio akmuo - Anykščių šilelis - Puntukas - Šventieji ąžuolai - Gegutės uosis - Būdragaidžio ežerėlis - Kurklių bažnyčia - Kavarsko bažnyčia - Šv. Jono Krikštytojo šaltinis -  Kavarsko hidroelektrinė - Vetygalos atodanga - Ažuožeriai - Karalienės liūnas - Puntuko brolis.

Keliaudami  Anykščių šilelio link, praeisite senąją miesto koplyčią. Ne vieną praeivį sudomina pro stiklo sieną matomas statinys. Pati Koplyčia statyta 1858 m., stiklinis gaubtas - 1984m. (projekto aut. G.Baravykas). Kadaise čia rūsyje ilsėjosi visa grafų giminė. Gražiai sutvarkytas buvusių kapinių plotas virto parku, kapinės paženklintos paminkliniu akmeniu. Puikia akustika pasižyminčioje koplyčios salėje dažnai vyksta kameriniai klasikinės muzikos koncertai, eksponuojamos parodos.
Važiuojant keliu Kurkliai - Anykščiai,  2,5km nuo miesto, 20m į rytus nuo kelio, Marčiupio upelio slėnyje, saugomas - Marčiupio akmuo. Jis guli šlapioje vietoje, matyt, didelė akmens dalis nuskendus į dumblynę. Žmonės pasakoja, kad Marčiupys niekada neužšąla, žiemą ir vasarą jame skęsdavo arkliai. Pasakojama, kad seniai važiavo tuoktis į bažnyčią jaunųjų pora - bajoraitė ir neturtingas smuikininkas. Nuo akmens bešokdamas į kitą pusę, paskendo Marčiupyje neturtingas jaunasis. Nepakėlusi širdies skausmo, šoko į Marčiupį ir  nusiskandino jaunoji bajoraitė.

Miesto pakrašty - apdainuotas Anykščių šilelis, 1960m. paskelbtas kraštovaizdžio draustiniu (1800 ha). Draustinis prasideda nuo pietinių Anykščių miesto ribų ir tęsiasi neplačia ( apie 1 km pločio, plačiausia vieta - 2.5 km) juosta abipus Šventosios beveik 9 km Kurklių miestelio link. Didžioji jo dalis upės slėnyje ir tik nedidelė dešinėje upės pusėje. Draustinis įsteigtas, siekiant apsaugoti natūralaus miško - parko augmeniją ir gyvūniją, kalvas ir vaizdingas Šventosios, Šlavės ir Virintos upių  pakrantes ir atodangas,  Puntuką ir kitus riedulius.
Vaikštinėdami pušynu, gėrėdamiesi gaiviu oru, aptiksite ir giliai į žemę įsirėžusį galiūną - Puntuko akmenį. Legenda pasakoja, kad Puntuką velnias nešęs užversti ant Anykščių bažnyčios durų, bet, vos išaušus, užgiedojęs gaidys. Velnias numetęs akmenį ir pats nusidanginęs į pragarą. Puntuko rytiniame šone matomi neaiškūs ženklai. Žmonės sako, kad tai  - velnio pirštų įspaudai. Puntukas - antras pagal dydį akmuo Lietuvoje. Prieš 13 tūkst. metų paskutiniai ledynai atgabeno jį iš Skandinavijos ir paliko dabartiniame Šilelyje. Akmens svoris - 265 t. 1943 m. akmenyje iškalti lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno, 1933m. perskridusių Atlanto vandenyną, bareljefai (skulpt. - B.Pundzius).
Dar A.Vienuolis rašė, kad netoli Puntuko stovėję keli tvirti ąžuolai. Čia buvusi šventykla, ir žmonės po jais melsdavęsi. "Šventieji Ąžuolai" - žymi užrašas šalia kelio. Pro juos veda kelias į kaimus. Seniau žmonės, važiuodami pro šalį, nusiimdavo kepures. Senoliai pasakoja, kad čia susieidavo rožinio giedotų. Nuo šventųjų ąžuolų kelias kyla į kalnelį. Už  600 m, kairėje kelio pusėje rasite takelį. Juo paėjus, miško takelis atsiskiria į kairę, už 45 m  upelio vagoje aptiksite Gegutės uosį. Daug kas galvoja, jog šis uosis pats seniausias ( apimtis - 3.15 m). Į šį uosį kažkada trenkęs žaibas. Greta jo vinguriuoja Vingerkštynės upelis. Grįžtate į kelią, paėjėję pasieksite senojo ir naujojo kelio sankryžą, dar už 700 m sukate į dešinę Kurklių pusėn . Pietiniame Šilelio pakraštyje, keliaudami miško keliuku , rasite telkšantį ežerėlį.  Žmonės jį vadina Būdragaidžiu, nes vis dar neužmirštama legenda apie budrų žiauraus pono gaidelį, baudžiauninkų vargus, galop, žemėn prasmegusį dvarą ir toje vietoje atsiradusį ežerą... Šis ežeras - liūninio tipo. Jo pakraščiuose auga žalių samanų kilimai, dėl to krantai pamažu apsitraukia velėna - susidaro siūbuojantis liūnas. Liūne aptinkama apyrečių ir labai retų augalų rūšių.
Pasiekiate Kurklius. Miestelis Virintos upelio kairiajame krante, XV-XVI a. minimas didžiojo kunigaikščio dvaras. Paskutinieji dvaro savininkai buvo broliai Pliateriai ir Bistramai iš Bistrampolio. XVII a. Zavišos pasistatė medinius dvaro rūmus, tačiau iš jų liko tik rūsiai.
Pirmoji Kurklių bažnyčia pastatyta 1700 m. Ją fundavo grafas Kristupas Zaviša. Dabartinė Šv. Jurgio bažnyčia medinė, statyta 1874 m. Fasadą puošia keturių kolonų portikas - pagrindinis klasicizmo atributas. Ši bažnyčia - medinio lietuviškojo neoklasicizmo pavyzdys. Šalia bažnyčios - aštuoniakampė varpinė. Bažnyčioje kabo vertingas XVII-XVIII a. nežinomo autoriaus paveikslas "Kristus ir Pilotas".
Iš Užunevėžio kaimo, esančio netoli Kurklių, kilęs Steponas Kairys (1879-1964), 1918 m. Nepriklausomybės akto signataras, vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos kūrėjų.
Keliaudami vaizdingu  Užjudinio mišku, privažiuosite Kavarską. Manoma, kad anksčiau vietovė vadinosi Pienionių dvaru, kuris XV a. atiteko Stanislovui Kovarskiui. Nuo tada ir atsirado Kovarskas, ilgainiui virtęs Kavarsku. 1538 m. jau minimas miestelis. Kavarską puošia Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, statyta XIX a. viduryje, atnaujinta 1928 m. Miestelis garsėja netoli bažnyčios trykštančiu Šv. Jono Krikštytojo šaltiniu, šalia kurio - meniškas koplytstulpis (archit. V.Kavaliauskas). Prie kelio į Ukmergę stovi aukščiausias Lietuvoje kryžius (20 m), pastatytas 1936 m. 2002 m. visiškai automatizuota Kavarsko hidroelektrinė pradėjo gaminti elektros energiją (galima aplankyti susitarus iš anksto). Užtvenkus upę, pagal Prancūzijos ichtiologų rekomendacijas įrengtas tokio tipo vienintelis Lietuvoje žuvitakis.
Netoli bažnyčios alkį numalšinti galėsite kavinėje "Šaltinis". Kavinė -  kulinarinio paveldo tinklo narė. Pasimėgausite tikrai skaniais lietuviškos virtuvės patiekalais. Papietavę pratęsite kelionę link Anykščių ( 16 km).
Dešiniajame Šventosios šlaite, kiek žemiau Virintos upės žiočių, yra apie 20 m aukščio Vetygalos atodanga (kitaip dar vadinama Žėbos kalnu). Tai unikali atodanga, kurioje matomi ikiledyniniai, apie 400 mln. metų senumo sluoksniai, sudaryti iš šviesaus kvarco ir žėručio smėlio.
Pravažiuodami Ažuožerių kaimą , užsukite aplankyti Žukauskų sodybvietės. Šiuo metu rašytojo A.Vienuolio sodybos ir ženklų nelikę, bet daugelis jo kūrinių personažų gimę tame kaime. Pasakojama, sodyboje augo daug aukštų liepų. Po viena buvo įtaisytos sūpynės, o kitos viršūnėje - gandralizdis. Vaikystėje Antaniukas pats obelyje buvo įsitaisęs "gandralizdį'', į kurį įsikoręs nakvodavo, kol kartą užėjusi audra jį miegantį kiaurai permerkė .
Iki senatvės A.Vienuolis dažnai lankydavosi savo gimtajame kaime, turėjo čia pamėgtas vietas, apeidavo buvusius kaimynus, sakydavo: "Užuožerių žmogus tai man net kvepia''.
Nuo Ažuožerių Šventosios pusėn per laukus, per Peniankų mišką tarp Pašventupių lapuotynų vingiuojantis takas atveda prie medžių ūksmės apglėbto lyg ežerėlio, lyg kūdros. Ir daugelį jis domina ne tiek kaip šaltinis, tegu ir vienas didžiausių Lietuvoje, o kaip Karalienės liūnas. Kur su obuolmušiais žirgais kinkyta karieta nugarmėjo gelmėn karalienė, kur nusiskandino nenorėjusi paklusti priešams vaidilutė.... .Jis telkšo stataus Šventosios dešiniojo šlaito papėdėje, kur išeina į žemės paviršių požeminiai vandenys. Karalienės liūno plotas apie 0,7 ha, o gylis siekia 6 - 7 metrus. Vandens perteklius iš liūno persilieja į Šventąją mažu, griovio pavidalo upeliu. Liūną iš visų pusių supa miškas. Todėl čia visada tylu, ramu. Paslaptingai atrodo Karalienės liūnas ir žiemą. Kai sniego danga užkloja žemę, ledu sukausto Šventąją, net ir didžiausi speigai neįstengia visiškai užtraukti liūno akivaro, pačiame jo viduryje blizgančio lyg juodas veidrodis... Neprivažiavę miesto, rasite nuorodą prie "Puntuko brolio". Eglių ir pušų užstotas nekrinta į akis, tik arti priėjęs pastebėsi. Atrodo,  "lyg didelis žvėris iškišęs galvą iš žemės ir išsižiojęs, kad neuždustų". Vienas jo kraštas įskilęs, tad iš tiesų panašu į prasižiojusį, suakmenėjusį žvėrį. Regis,žinotum burtažodį, jį garsiai ištartum, ir tasai žvėris atgytų, išsiropštų iš žemės... Prie pat šio akmens esama ir pilkapių, manoma, čia kur nors netoliese būta senos gyvenvietės. Pasakojama, kad čia prie šio akmens buvusi senovės lietuvių šventykla. Ne kartą  šių pamatų liekanų ieškota aplink tą akmenį, bet neradus nuspręsta, kad matyt gyventojai statyboms bus išrankioję. Pasakodavo, jog ši ir apskritai visos šios apylinkės esančios labai seniai apgyvendintos vietos. Grįžtate į Anykščius.

Maršruto žemėlapis