Balandžio 7d. Antradienis

Kaip turiningai išnaudoti atostogas

Kaip turiningai išnaudoti atostogas

Liepos mėnesį visa Lietuva suvažiuoja į Palangą. Mėgaujasi saule, paplūdimio likučiais, neatsidžiaugia pabrangusiu alumi, nerealiai padidėjusiomis cepelinų kainomis, mini bei bikinių grožiu ir t. t.

Kad ir kaip būtų gražu Palangoje, tačiau po kelių dienų viskas atsibosta, nugara nusvilusi, alus per šiltas, riebūs cepelinai per gerklę lenda, muzika ausyse spengia, žmonių — kaip silkių statinėje. Tik bikiniai ir mini dar džiugina akį.

Kai apima begalinis nuobodulio jausmas, pats laikas prisiminti, kad net būdamas Palangoje esi žvejys, o ne paprastas žmogus. Kai tai prisiminsi, gyvenimo džiaugsmas kaip mat sugrįš.

Įžanga

Ši atmintinė yra skirta visiems žvejams, „stumiantiems“ savo atostogas prie jūros. Ji skirta tam, kad penkioliktą kartą pėdinant Basanavičiaus gatve pirmyn–atgal nereikėtų draugų klausti: „Ką daryti? Kaip prasiblaškyti? Negi reikės eiti į Minedo koncertą?“

Iš dalies ji skirta ir tiems, kurie atostogas „stumia“ Nidoje ir kiekvieną dieną stebisi: „Kodėl kainos Nidoje taip stipriai skiriasi nuo aptarnavimo kokybės? Kodėl daugelis šneka vokiškai, latviškai, vengriškai, itališkai?..“

Aišku, jei šį žurnalą nusipirkai būdamas Palangoje — reikalai prastesni, nes šventai tikiu, kad žmona, draugė ar net visa šeima tave visą savaitę įkalbinėjo nors kartą su savimi neimti meškerių ir... įkalbėjo. Jei dar tik ruošiesi prie jūros, tikiu, jog šis straipsnelis padės suvokti, kad nieko klausyti nereikia, kad visos meškerės su tavimi turi būti visur ir visada.

Net jei būdamas prie jūros ir nieko neturėsi, išsisukti vis tiek galima. Tiesa, teks praverti piniginę.

Tiltas, plekšnės ir šluotos kotas

Jei Palangoje nori turiningai atostogauti, ten reikia važiuoti birželio mėnesį. Geriau — jo pradžioje, nes tada ir žmonių mažiau, ir jūra dosnesnė. Tačiau birželis jau už nugaros. Dabar — liepa, o po jos bus rugpjūtis. Bet tai nė bėda. Jūroje visada yra žuvų, tik birželį didesnis pasirinkimas, ir tiek.

Palangoje pati garsiausia žūklės vieta yra garsusis tiltas. Garsiausia ir geriausia. Kitos — ne tokios garsios. Labai geros žūklės vietos Baltijos jūroje yra už Palangos. Ne taip toli, kad nebūtų galima nuvažiuoti — 20 km į vieną ar kitą pusę — nedidelis atstumas.

Jei kalbėti apie Nidą, tai žūklei tinka visa pakrantė nuo Lietuvos–Rusijos sienos iki Smiltynės.

Tilto publika

Ant Palangos tilto renkasi visi žvejai — ir vietiniai, ir atvykėliai. Vietiniai tik pažvejoti, atvykėliai arba pažvejoti, arba paspoksoti. Čia renkasi ir ne žvejai, o mėgėjai šiaip sau pasivaikščioti. Ir kuo Palangoje daugiau žmonių, tuo tilto apkrovimas didėja. Įdomiausia tai, kad naktį pasirodo ne tik žvejai, bet ir ne žvejai. Pastarieji būna pikti — šiemet kažką jau nuskriaudė, būna ir su automobiliais. Žodžiu, naktį įvairių vaizdelių ant tilto netrūksta.

Kad ir koks paros metas būtų, žvejams liūdėti beveik netenka, nes juos visada kas nors pasiryžęs erzinti. Nebūtinai veiksmais, erzinti galima ir kvailais klausimais. Kai per dieną tau užduoda 1 001 kvailą klausimą, nenorom atsiranda noras boksuotis.

Turbūt ir tau kyla vienas klausimas — kodėl akcentuoju naktį? Todėl, kad liepą ar rugpjūtį, norėdamas jūroje ką nors doro pagauti, žvejybą turi pradėti vakare, laimę pabandyti naktį arba prie jūros ateiti labai anksti ryte, kai dar tamsu. Kitu metu galima grožėtis Basanavičiaus gatve — žvejoti tikrai neverta.

Trumpai kalbant, zombių siautėjimo ir žuvų kibimo Baltijos jūroje laikas vasaros viduryje sutampa.

Šluotkočių pranašumai

Visi Palangos tilto vietiniai yra ginkluoti dviejų rūšių meškerėmis: jei gaudo plekšnes, meškerė — šluotkotis su vienu žiedeliu ir senovine inertine rite, jei gaudo strimeles, meškerė — ilgas teleskopas, monotoniškai kilnojamas aukštyn–žemyn. Visi Palangos vietiniai atvažiuoja vienos rūšies transportu — SSSR laikų dviračiais, kurie dėl nesuvokiamų priežasčių nelūžta ir negenda.

Galima juoktis iš vietinių žvejų šluotkočių: iš kur tokia mada — žvejoti ne meškerėmis, o pagaliais. Tačiau jei įsigilintum į esmę, juokas nebeimtų, nes paaiškėtų, jog šluotkotis ant Palangos tilto yra pats racionaliausias žūklės įrankis.

Yra viena nepaneigiama žūklės aksioma: kiekviena meškerė turi atitikti tam tikrus žvejybos vietos reikalavimus. Taip jau yra: turinys norom nenorom įsispraudžia į duotą formą. Šluotkotis — būtent tas turinys, kuris idealiai atitinka Palangos tilto formą.

Palangos žvejų šluotkočiai — labai pragmatiškai apgalvotas žūklės įrankis. Visų pirma šluotkočio ilgis idealiai priderintas prie Palangos tilto turėklų aukščio, todėl virš turėklo išlenda tik šluotkočio galiukas, be to, tokia meškerė niekada nenukrenta.

Antra, šluotkotis — ideali meškerė transportuojant. Suvyniojai visas meškeres (atsiprašau, šluotkočius) į vieną glėbį, pririšai prie dviračio ir be jokio vargo su dešimčia meškerių gali keliauti į namus. Jei keliaudamas kokiame staigiame posūkyje apvirsi su dviračiu aukštielninkas — ir dviratis, ir meškerės liks sveiki.

Trečia, šluotkotį patogu saugoti — pasibaigė sezonas, atidarei rūsio duris, šveitei meškeres į kampą ir ramu — kaip numetei, taip ir rasi.

Ketvirta, šluotkotis yra patikimai apsaugotas nuo vagių, nes dar neteko girdėti, kad kas nors šluotkotį būtų pavogęs.

Penkta, ant šluotkočio galima užmauti šluotą ir apsikuopti, nors nežinau nė vieno fakto, kad koks žvejys būtų taip daręs.

Atvykėlių portretas

Atvykėliai nuo vietinių skiriasi — jie neturi šluotkočių, neturi dviračių, tačiau dažnai turi per daug alkoholio. Dažnas atvykėlis, jei oras nekoks, būna apsirengęs „super–duper“ aprangėle — kvėpuojantys, vandens nepraleidžiantys, nuo vėjo apsaugantys „goreteksai“ ir kitokie „šmeksai“. Žodžiu, matosi, kad tarp vietinių įsispraudė ne bet kokie, o rimti žvejai. Nepaisant brangios aprangos, atvykėliai kažkodėl žvejoja pačiais pigiausiais žūklės įrankiais — stiklo pluošto meškerykočiais, su neaiškios kilmės ritėmis. Žiūrint į tas meškeres kyla viena mintis — jos turbūt specialiai pirktos Palangos tiltui, nes kito paaiškinimo, kam rimtam žvejui reikalinga tokia meškerė, nežinau.

Atvykėliai nuo vietinių skiriasi ir dar vienu dalyku: vietiniai klaidų beveik nedaro, o atvykėliai klysta dažnai. Pagrindinė klaida — masalo padėtis vandenyje.

Jei gerai įsižiūrėsi į vietinius, pastebėsi du esminius momentus — labai plokščią svarelį ir neįtemptą, o laisvai karantį valą. Kai jūra rami, kai ji nebanguoja, vietiniai žvejai retai įtempia savo valus: tiltas — aukštas, gylis — nedidelis, tad jei įtempsi meškerės valą, masalai pakils nuo dugno — plekšnėms, unguriams, karšiams, žiobriams ir kitoms žuvims, kurios šmirinėja dugne, jie bus visai neįdomūs. Kai jūra stipriai banguoja, valą tenka įtemti, nes bangos ir srovės gali pridaryti nemažai problemų.

Valą galima įtempti visais atvejais, tačiau norint, kad įtemptas valas nepakeltų toliau nuo svarelio esančių virš dugno masalų, reikia naudoti ilgus pavadėlius.

Jei esi estetas, žvejoji tik su itin jautriais įrankiais, ironiškai žiūri į 20–30 litų kainuojančius stiklo pluošto meškerykočius (normalus požiūris), ant tilto, žinoma, ateisi su jautrias viršūnėles turinčiomis dugninėmis meškerėmis. Labai gerai. Jei užkibs koks kilograminis karšis, bus įdomu pažiūrėti, kaip su tokiomis meškerėmis jį užkelsi ant tilto. Tokie vaizdeliai nelieka nepastebėti aplink žvejojančių meškeriotojų, nes pagyvina tilto žvejų gyvenimą.

Tvarka ir problemos

Vietiniai žvejai į atvykėlius žiūri ne itin draugiškai. Nors tiltas ir ilgas, tačiau sektorius, kuriame gaudoma dugninėmis meškerėmis, užima mažiau nei pusę tilto.

Vietiniai gerai žino, kad didžiausia atvykėlių problema yra ta, kad jie nesilaiko užmetimo tvarkos — meta lyg ir tiesiai, bet masalas vis tiek skrenda į šoną. Blogiausia, kad po tokio metimo „turistas“ ramiai pastato meškerę ir laukia kibimo. Kai nusibosta laukti, masalą nutaria ištraukti, bet pajutęs pasipriešinimą pradeda rėkti: „Yra… yra… žuvis… ir didelė.“ Aišku, kad didelė, pusę kilogramo, kai į krantą trauki penkių vietinių žvejų svarelius, tikrai bus. Jei nebūtų tų „permetimų“, jei žvejys, skersai užmetęs savo masalą, perstatytų ir meškerę, vietinių žuvautojų požiūris į atvykėlius būtų kur kas tolerantiškesnis. Tiesa, ši problema atsiranda tik tuomet, kai ant tilto ateina atvykėlis-naujokas. Tie atvykėliai, kurie ant tilto žvejoja ne pirmą kartą, laikosi bendrų elgesio taisyklių.

Kaip minėjau, Palangos tiltas nėra pati geriausia žūklės vieta Baltijos jūroje — per daug žvejų ir žiūrovų, be to, čia netrūksta brutalaus elgesio su sugautu laimikiu pavyzdžių. Pačius žiauriausius vaizdelius galima pamatyti tada, kai gaudomos vėjažuvės — gegužės–birželio mėnesiais. Tuomet tiltas tikrąja to žodžio prasme būna kruvinas, tuomet supranti, kad kai kurių žvejų godumui nėra ribų — žuvys jau netelpa į plastikinį prekybos centro maišiuką, jau krenta iš jo, tačiau žvejys atkakliai bando į jį dar porą sugautų vėjažuvių įgrūsti.

Vis dėlto tiltas turi vieną itin teigiamą bruožą — pagal vietinių žvejų kiekį galima spręsti apie žuvų nuotaikas, kaip kimba, kada kimba geriausiai. Vietiniai niekada neateina ant tilto pramogauti. Jų tikslas — žuvis, todėl kai šansų ką nors pagauti nėra, vietinių ant tilto taip pat nėra.

Nuo kranto

Dar kartą pakartosiu, jog tiltas nėra pati geriausia žūklės vieta Baltijos jūroje. Jei nori pažvejoti ramiai, pajusti tikrą žvejybos jūroje malonumą, meškeriok nuo kranto. Nesvarbu, kad neturi specialių, galingų, žūklei jūroje skirtų meškerių, nesvarbu, kad neturi specialių stovų. Vasarą, kai jūra rami, vanduo šiltas ir į ją įbristi galima vien su glaudėmis, pakanka galingesnių dugninių meškerių arba tų įrankių, kokius naudoja karpininkai.

Aišku, Palangoje nepažvejosi. Palangoje pernelyg seklu, be to, visas paplūdimys net vėlyvą vakarą nusėtas poilsiautojų. Nemaža jų dalis prieš miegą kažkodėl nori išsimaudyti. Pastebėta, kad jei prie jūroje žvejojančio žvejo maudytis ateina vyrai, jie suvokia, kad tos meškerės kažką reiškia, tad pliuškentis stengiasi atokiau. Jei maudytis ateina moterys, jos būtinai bris ten, kur yra valai. Gal čia koks moteriškas „ekstrymas“ — užlipsiu ar neužlipsiu ant kabliuko? O gal tie valai joms kaip saugumo garantas — sutrauks koją mėšlungis, pagriebsiu už valo ir išlipsiu į krantą. Tokį elgesį logiškai paaiškinti tikrai negaliu.

Taigi, norėdami žvejoti nuo kranto, turime rasti vietą, kur prie kranto būtų giliau, o žmonių mažiau. Užbėgdamas už akių galiu pasakyti, kad tokios vietos, kur žmonių visai nebūtų, nerasi. Netoli Palangos yra dvi vietos, kur geriausia žvejoti nuo kranto, — šiaurinis Šventosios miesto pakraštys, tiksliau, pakrantė tarp Šventosios ir Būtingės terminalo, ir Karklė. Kiek atokiau, Latvijoje yra Papė — ideali vieta žūklei jūroje nuo kranto.

Vietos

Šventojoje — kuo arčiau Būtingės, tuo geriau. Karklėje geriausia rinktis šiaurinę kaimo dalį — puskilometrio ilgio pakrantė nuo Plazio rezervato stulpų iki metalinės, laivams nuleisti skirtos konstrukcijos. Į pietus nuo tos konstrukcijos — puskilometrio ilgio akmenynas (svarelių laidojimo vieta), toliau — gerai matomas iškyšulys — taip pat gera žūklės vieta. Tiek Šventojoje ties Būtinge, tiek Karklėje prie kranto gyliai yra kur kas didesni nei Palangoje, o ir žmonių dešimt kartų mažiau, nors paplūdimiai kelis kartus platesni.

Tiek Karklėje, tiek Šventojoje 200 m ilgio jūros pakrantėje yra auksinių taškų, t. y. gerų vietų, kur žuvys kimba dažniau ir didesnės, vidutinio gerumo vietų, kur žuvys kimba rečiau ir mažesnės, ir prastų vietų, kur kibimai reti. Todėl, jei kurį laiką žvejodamas nuo kranto nesulauki kibimų, nepatingėk pakeisti vietos — galbūt stovi ten, kur gylis pernelyg mažas, o dugnas neišraiškingas. Kartais tereikia paeiti tik 30–50 m į šalį ir viskas pasikeičia. Žiūrint nuo kranto sunku pasakyti, kuri vieta yra geresnė, o kuri prastesnė.

Niekas nežino, kas yra ten, už 60 m, todėl, jei nekimba, prieš pakeisdamas vietą pabandyk dar kelis kartus užmesti, tik ne taip toli, kiek jėgos leidžia, o arčiau. Būna, kad reikalai pasitaiso.

Oras

Pakalbėjus apie vietas, galima padiskutuoti ir apie žuvis. Pagrindinis principas yra maždaug toks: jei vėjas pučia nuo kranto, vanduo atšąla. Kad ir koks būtų karštas oras, nuo kranto pučiantis vėjas vandenį visada atšaldo — jis paprasčiausiai nupučia paviršinį šiltą vandenį, o jo vietą užima giluminis, šaltas ir, beje, švaresnis bei skaidresnis vanduo. Būna, kad vėjui ilgiau pučiant nuo kranto, oro temperatūra siekia 30 laipsnių o vandens krenta iki 13–14 laipsnių.

Gaudymui tai neturi jokios reikšmės. Galima gaudyti ir kai vėjas pučia nuo kranto (tada bangų nebūna), ir kai silpnas — nuo jūros. Pastaruoju atveju vanduo būna šiltas. Bet jei pučiant stipriam vėjui pakyla bangos ir srovės neša žoles, žvejyba paprastomis dugninėmis meškerėmis nuo kranto būna tikra kančia. Tada belieka Palangos tiltas ir Šventosios molas, kuris jau gerokai trumpesnis nei buvo prieš 15 metų. Šventosios molo primygtinai nerekomenduočiau — geresnės vietos tamsoje nusisukti sprandą nėra.

Žuvys ir masalai

Nuo vėjo ir vandens temperatūros priklauso tai, kokios žuvys mus džiugins. Kai vanduo atšąla, arčiau kranto patraukia plekšnės. Kai vanduo būna šiltas, kimba karšiai, žiobriai, unguriai ir pan. Tiek vienos, tiek kitos žuvys žvejojamos taip pat — dugninė meškerė, keli pavadėliai (optimaliausias pavadėlių skaičius — 3) pavadėliai ir t. t.

Galima sakyti, kad skiriasi tik masalas: jei plekšnės, tai ant kabliuko — krevetė arba žuvies porcija, jei karšiai, unguriai ir kitos gėlavandenės žuvys, tai ant kabliuko gali būti krevetė, žuvies porcija arba sliekas.

Krevetė, žuvies porcija ir sliekai yra trys pagrindinės masalų rūšys. Daugiau nereikia. Tačiau jei nori žvejoti rimtai, o ne tik svarelius mirkyti, privalai turėti visus šiuos tris masalus. Jei žvejoji dviem dugninėmis su šešiais kabliukais, tai bent žūklės pradžioje kabink visus tris masalus, kad vandenyje būtų ir krevetė, ir žuvies porcija, ir sliekas. Po kurio laiko, jei žuvys masalais domėsis, paaiškės, kokiam masalui teikti prioritetą.

Nors jūroje ūdomis gaudantys žvejai verslininkai mėgsta sakyti, jog nėra jokio skirtumo, ką kabinti ant kabliuko, nes jūroje viskas suvartojama, vis dėlto yra kiek kitaip.

Gali būti, kad vakare plekšnės kaip pasiutusios griebs krevetę ir net nežiūrės į žuvies porciją. Iš ryto viskas gali pasikeisti — žuvies porciją čiups kur kas dažniau nei krevetę. Taigi reikia stebėti, kuris masalas duoda geresnių rezultatų.

Masalų įsigijimas

Visus masalus galima nusipirkti parduotuvėje. Praėjo tie laikai, kai žvejai su dideliais samčiais braidydavo po jūrą ir kasdavo krevetes. Virta, šaldyta, parduotuvėje pirkta krevetė kur kas geresnis masalas nei iškasta jūroje. Parduotuvės krevetė nėra tokia trapi, ji geriau laikosi ant kabliuko, intensyvesnis ir jos kvapas. Be to, ji valgoma ir puikiai tinka prie alaus.

Kalbant apie žuvies gabaliukus, tai nuomonių yra įvairių. Klaipėdiečiai, žvejojantys nuo molo, kažkodėl teigia, kad geriausiai tinka kuojos gabaliukas. Jei pasikliausi jų nuomone, nuolat pirksi kuojas, tai ir manysi, jog tai tikrai geriausias masalas. Bet jei išbandysi strimelę, pamatysi, kad ir ant tos mėsytės kimba, išbandysi karpį, ešerį — bus tas pats.

Naktis

Vasarą žvejojant jūroje, verta pasilikti ir nakčiai. Tiksliau, ne verta, o reikia. Jūroje naktį gerai kimba ne tik vasarą, bet ir pavasarį, gegužės mėnesį, ir rudenį. Jūroje naktį žuvys priartėja prie krantų, tad tuo nepasinaudoti būtų didžiausia klaida. Naktinei žūklei didelio ruošimosi nereikia — pasiimk „ilgai grojantį“ šviesos šaltinį, ant meškerių viršūnių užkabink švieseles ir… jau esi pasiruošęs. Vienam jūroje naktį žvejoti neįdomu, bet su bičiuliu ar gera kompanija — vienas malonumas. Kažkur gaudžia Basanavičiaus gatvė, Šventosios centrinė gatvė — taip pat, o prie jūros tylu, ramu, tik kokia romantiškai nusiteikusi porelė užklysta.

Naktis gali nustebinti netikėtais laimikiais, gali būti, kad per vieną nakties valandą pagausi kur kas daugiau ir įvairesnės žuvies nei per keturias žūklės valandas šviesiu paros metu.

Norint produktyviai pažvejoti naktį, reikia laikytis dviejų esminių taisyklių: nepradėk žūklės pernelyg anksti, pavyzdžiui, 16 val., nes kai ateis naktis noras žvejoti gali būti praėjęs. Antroji taisyklė liečia alkoholį, šiuo klausimu komentarai, manau, nereikalingi. Yra dar ir trečioji, saugumo taisyklė — nebraidyk jūroje naktį, tai nieko gera neduos.

Kibimas

Gėluose vandenyse besimaitinančios žuvys kimba visiškai kitaip nei tos pačios žuvys, patekusios į jūrą. Jei karšis ežere gali būti įnoringas ir masalą griebti gan atsargiai, tai jūroje jis elgsis kaip chuliganas — paims masalą ir taip timptelės, kad meškerė nuo stovo jei nenulėks, tai linktelės tikrai gerokai. Tą patį padarys ir žiobris.

Jūrinės žuvys — kuklesnės. Plekšnė retai tampo meškerę taip kaip karšis — ji kur kas subtiliau virpina viršūnę, kartais to net nesimato. Pagal kibimo aršumą galima pasakyti, kas su masalu bendrauja — ar plekšnė, ar balta karpinė žuvis.

Jei plekšnės paimto masalo niekada nepalieka, o kartais surijusios vieną ima ir kitą, tai karpinės žuvys dažnai masalą timpteli ir paleidžia. Jei tas masalas — trapi, jūroje iškasta krevetė, būna, kad žiobris ar karšis jį numuša. Štai ir dar viena priežastis, dėl ko nerekomenduočiau naudoti tų krevečių.

Jei žūklės pradžioje pagavai vieną žiobrį, didelė tikimybė, kad jų pagausi ir daugiau. Žiobriai plaukioja būriais, ir ten, kur yra vienas, bus ir kiti. Įdomiausia, kai du žiobriai vienu metu paima du masalus — trauki tokį dupletą ir neįsivaizduoji, kokį monstrą velki į krantą.

Nida

Pakalbėję apie Palangą, trumpai persikelkime į Nidą. Nidoje žūklė jūroje nuo kranto įdomesnė nei kur kitur. Čia mums reikalingas dugno laiptas arčiau kranto, be to, jis yra ne tik arčiau, bet ir gilesnis. Nidoje visada pagaudavau didesnes plekšnes nei Šventojoje. Žūklės vietos pasirinkimas Nidoje — paprastesnis. Keliauji kopa, žiūri, kur gilesnis, tamsesnis vandens sluoksnis arčiau kranto, ten ir žvejoji. Nidoje gali pasirinkti tokią žūklės vietą, kur be didelių pastangų numesi kur reikia, nes nuo aukšto Nidos pajūrio kopos viskas matosi kaip ant delno.

Pabaigoje reikia pasakyti, kad žūklės jūroje nuo kranto populiarinimas, kuriuo mūsų žurnalas užsiima jau ne vienerius metus, — duoda rezultatų. Jei anksčiau, prieš penkerius metus, Šventojoje ar Nidoje žvejų, gaudančių nuo kranto, nematydavai, o pro tave praeinantys poilsiautojai (aišku, vyrai) domėdavosi, ką čia galima pagauti, tai dabar nenustembu, kai prie jūros pamatau tris keturis nuo kranto žvejojančius meškeriotojus. Vyrai gaudo ir pagauna. Kartais ta žūklė būna tokia įspūdinga, kad prisimeni visus metus. Ar nesmagu, gaudant plekšnes, sugauti penkis žiobrius? Ar nesmagu, kai per valandą ištrauki du didelius karšius ir kelias plekšnes?

Smagu. Labai smagu. Nepakartojamas jūros ošimas, fantastiškas kvapas, aplink ne molynai, o baltas švarus smėliukas sukuria tokį foną, kad pažvejojęs jūroje į gėlo vandens telkinius kurį laiką žiūri kaip į drumzliną balą. Vėliau tas požiūris išnyksta, bet neišnyksta jūros trauka.

Jai jau atostogaut prie jūros, tai tik su programa maksimum.


 

 

Meškeriojimo ABC. Kaip prisiviliojamos žuvys?

Meškeriojimo ABC. Kaip prisiviliojamos žuvys?

Praėjus dviem valandom po saulėtekio plūdė paniro vos du kartus. Abu sykius užkibo nedideli pūgžliukai. Karšių, apie kuriuos Virintų pakrantėse sekamos legendos, nė uodegos nematėme... Tad ir neapsakomai išgirtoje vietoje gali nesumeškerioti...


Lydekų apetitas priklauso nuo metų laiko

Lydekų apetitas priklauso nuo metų laiko

Dešimt metų – tokį laiko tarpą ichtiologai tyrė lydekų, sugautų vidutinės klimato juostos, kurioje yra ir mūsų kraštas, valgiaraštį. Tyrimo tikslas – nustatyti, ką skirtingu metų laiku dažniausia ryja margašonės plėšrūnės? Tyrėjus taip...


Masalo dydis – instrumentas atsijoti smulkų laimikį

Masalo dydis – instrumentas atsijoti smulkų laimikį

Kai rankose laikai gruboką septyniasdešimt gramų sveriančią sukrę su beveik dešimties centimetrų lapeliu, dažniausiai pagalvoji, kad spiningo masalų gamybos technologijos pasiekė tokį aukštą lygį, jog blizgės ir sukrės dabar primena juvelyrinius...


Lietuvoje pradeda galioti nauji draudimai mėgėjiškai žūklei

Lietuvoje pradeda galioti nauji draudimai mėgėjiškai žūklei

Penktadienį įsigalioja naujos Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės – jomis taikomi griežtesni apribojimai gaudyti kai kurias plėšrias žuvis, keičiami maksimalaus laimikio limitai.


Meškerė be ritės arba sportinė meškerė

Meškerė be ritės arba sportinė meškerė

Šios meškerės privalumai, palyginti su kitomis, yra negin­čijami: ji nebrangi, patogi vežiotis ir gaudyti, lengvai ir greitai paruošiama, su ja galima greitai gaudyti ir tiksliai pakirsti žuvį.


Raudžių žvejyba. Ką reikia žinoti

Raudžių žvejyba. Ką reikia žinoti

Apie raudes žvejų žurnaluose niekada nebūtų prirašyta tiek straipsnių, jei ne šios žuvies grobuoniški polinkiai. Raudžių žūklė spiningu yra kur kas paslaptingesnė nei raudžių žūklė plūdine meškere. Bet raudes žvejojančių plūdinėmis meškerėmis yra...


Renkamės ritę: kai pirštai limpa prie rankenėlės

Renkamės ritę: kai pirštai limpa prie rankenėlės

Kaip meškeriotojas renkasi žvejybos ritę? Iš pradžių tikrina, kaip sukasi mechanizmas, ar nesigirdi pernelyg triukšmingas guolių ūžesys, pasižiūri, kiek metrų valo telpa ritės būgnelyje, o į rankenėlę paprastai kreipia mažiausiai dėmesio, nors ši...


Poledinė žūklė

Poledinė žūklė

Poledinė žūklė – žvejybos būdas, kai žvejai mėgėjai arba sportininkai žuvis iš po ledo gaudo avižėlėmis, blizgutėmis arba plūdinėmis meškerėmis. Tarp žvejų mėgėjų dar populiaru žiemos metu gaudyti plėšrias žuvis vėliavėlėmis arba skrituliais.

NAUJIENLAIŠKIO PRENUMERATA

Užsisakykite KELIONIUKLUBAS.LT savaitraštį!