Miegantis vulkanas, esantis Turkijos teritorijoje netoli Armėnijos ir Irano sienos, puikiai matomas iš šių šalių plynaukščių, stūkso lyg koks milžinas amžinu sniegu padengta kepure. Ararato kalno aukštis yra 5 kilometrai 165 metrai – tai daugiau nei bet kuri viršūnė Jungtinėse Amerikos Valstijose neskaitant Aliaskos ir bet kuris kalnas Europos žemyne, neskaitant Kaukazo. Paskutinį kartą jo išsiveržimas užfiksuotas 1840 metais, liepos 2-ąją.
Nuo neatmenamų laikų vaizdingas Ararato kalnas iš tolo vilioja keliautojus. Tyrinėtojų ekspedicijos į jį vyksta ieškodamos legendinės Nojaus arkos, nes šį kalną savo veikaluose mini Jeruzalėje gimęs, I-ame mūsų eros amžiuje gyvenęs istorikas, ekleziastas Jozefas Flavijus ir žymus XIII-XIV amžiaus Venecijos pirklys bei keliautojas Markas Polas. Jie abu rašo, kad nuslūgus Didžiajam potvyniui, Nojaus laivas liko įstrigęs ant Ararato kalno šlaito ir netgi yra matomas visiems keliautojams.
Biblijoje paminėta, kad kai Nojus su visais išgelbėtais gyvūnais pagaliau išlipo į krantą, atsidėkodamas Viešpačiui jis pastatė didžiulį aukurą. Galime tik spėlioti, ar tai galėjęs būti veikiantis vulkanas, bet tai, kad Dievas tuomet pirmą kartą danguje iškleidęs vaivorykštę, kaip ženklą, kad jis leidžiąs žmonėms toliau gyventi žemėje dar ir dabar laikomas geru ženklu tarp į Ararato kalną kopti išsiruošusių alpinistų.
Jei savo išvykos maršrutu renkatės Turkiją, kelionės metu turite galimybę išvysti šį legendinį kalną, o gal net pabandyti įkopti į jį. Araratas yra pačiuose šios šalies rytuose, artimiausias miestelis – Dogubajazitas. Tai klajoklių genčių kurdų gyvenamos teritorijos. Už keliolikos kilometrų į rytus nuo šio kalno yra siena su Iranu, už kiek didesnio atstumo šiaurės rytuose – siena su Armėnija. Kol egzistavo Tarybų Sąjunga, teritorija aplink kalną buvo paskelbta karine zona ir leidimai keliautojams būdavo išduodami ypač retai. Čia patekti būdavo be galo sudėtinga ir norinčiųjų laukdavo ilgos, komplikuotos dokumentų tikrinimo ir išdavimo procedūros. Tik mažiau nei prieš dešimtmetį Turkijos valdžia pasiryžo Ararato kalno apylinkėms suteikti nacionalinio parko statusą ir tikisi tuo būdu pritraukti daugiau turistų bei pakelti vietinės ekonomikos lygį. Vietine kalba ir turkiškai šis kalnas vadinamas Agri Dagi.
Legendinis Araratas – realus kalnas
Kalno pavadinimas Araratas yra paminėtas Biblijoje. Tiksliau, Senajame testamente, kur iš tiesų buvę įrašytos tik priebalsės rrt, tad istorikai teigia, kad kalno pavadinimą galima būtų įvardyti ir kaip Urartą – tolimą šalį, ar vietovę šiaurėje. Istorinė Urartija, Karalystė Armėnijos kalnyne, rytinėje Anatolijoje (Mažojoje Azijoje), klestėjo maždaug X-VI amžiuje prieš mūsų erą didžiulio Vano ežero kalnuotose apylinkėse. Vėliau čia susikūrė Armėnijos Karalystė. Ne be reikalo ir mums Ararato kalnas asocijuojasi su armėnais – šiai tautai jis yra šventas legendinis kalnas. Jis pavaizduotas šalies herbe, pačiame jo centre. Netoli sienos su Turkija esantis nedidelis pramoninis miestas 1947 metais gavo Ararato pavadinimą ir buvo įkurta jo sritis (Armėnijoje).
Norint kopti į Ararato kalną, reikėtų maždaug prieš mėnesį pradėti rūpintis leidimais. O ir pati viršūnė pasiekiama tik tris mėnesius per metus (nuo birželio vidurio iki rugsėjo vidurio). Aukštis tikrai nemažas, virš penkių kilometrų, tad reikia turėti patirties ir įprasti prie jo. Tačiau sakoma, kad pats kopimas nėra sudėtingas, ypač, kai didžiąją kelio dalį visą stovyklavietės mantą užneša vietiniai mulai su varovais. Tačiau žygiai į jį užtrunka mažiausiai tris dienas. Visus metus viršutinis kalno trečdalis yra padengtas sniego, pati viršūnė – kietas ledas. Patekėjus saulei po kelių valandų iš tirpstančio sniego ima tekėti šaltiniai, bet po pietų jie išsenka, kadangi šalto oro masės nustelbia saulės šilumą.
Ararato kalnas neturi aukštos augmenijos, pasakytume: „yra plikas“. Žemiau sniego lygio kalno šlaitai padengti dideliais juodo bazalto akmenimis; kai kurie jų – ir namo didumo. Kiek žemiau auga skurdi stepių žolė. Araratas turi mažąjį brolį. Ši antroji viršūnė nesiekia keturių kilometrų, ja eina siena su Iranu.
Vaizduotę žadinanti Nojaus laivo legenda
Nuo senų laikų yra minimi keliautojai, kurie kopę į Ararato kalną ir parsinešdavę gabalėlius legendinės Nojaus arkos liekanų. Tai, kad dėl politinių priežasčių kalnas ilgą laiką buvo praktiškai nepasiekiamas tiems, kas domėjosi juo ir norėjo ištyrinėti, tik kurstė jo legendą. Pirmojo pasaulinio karo metais rusų lakūnas Roskovickis matęs ant Ararato kalno įšalusio laivo liekanas. Šeštajame dešimtmetyje Turkijos kariškiams pavyko nufotografuoti į laivą panašų suakmenėjusį objektą. Vėliau amerikietis Ronas Vijetas (Ron Wyett), italas A.Palegas, vietinis turkas Hasanas Ozeras bei daugelis kitų entuziastų paskyrė ne vieną savo gyvenimo dešimtmetį bandydami įrodyti legendinės Nojaus arkos būvimą Ararato kalne.
Kaip ten bebūtų, įspūdingas Ararato kalnas ir Nojaus laivo legenda tikrai kursto fantaziją ir atsiradus galimybėms į šiuos tolimus kraštus vilioja ne vieną keliautoją. Galbūt ne visi turi tiek ištvermės įkopti į legendinį Ararato kalną, tačiau pažintinės kelionės metu galima pasigrožėti jo vaizdais, aplankyti vietinį Nojaus arkos muziejų.
Vita Račkauskaitė
