Rytiečių išmintis teigia, kad apsilankius pirtyje prašviesėja protas, atsiranda gaivumo, švarumo, žvalumo pojūtis, pagerėja sveikata, užplūsta jėgos, pagražėja oda. Gydytojai taip pat pritaria, kad kaitintis pirtyje sveikatai naudinga – pagreitėja medžiagų apykaita, stiprėja imunitetas, o temperatūros kaita stiprina kraujagysles. Taigi belieka pasirinkti, kokia pirtis pagal amžių ir sveikatos būklę kiekvienam labiausiai tinka.
Romėniška pirtis
Pirties istorijos ištakų reikia ieškoti Senovės Romoje. Pirčių kultūra pradėjo vystytis romėnų termose. Tai buvo tokios vietos, kur ne tik praustasi. Romėnų pirtys labiau priminė sporto klubus. Jose būdavo susitinkama su pažįstamais, aptariami svarbūs reikalai, sportuojama ir netgi puotaujama. Pasportavę termos lankytojai pūkštelėdavo į baseiną, o paskui užsidarydavo garinėje – čia maloniai šnekučiuojantis kartu ir švarintasi – metaliniu gremžtuku nuo odos būdavo nugramdomas purvas. Iš garinės – vėl į baseiną su šaltu vandeniu. Prausimosi procedūra baigdavosi kūno įtrynimu.
Daugelyje šalių dar ir dabar populiarios Senovės Romos termos.
Oro temperatūra tokiose pirtyse nėra didelė – apie 50-60 laipsnių. Karštas oras cirkuliuoja po grindimis ir ant sienų įtaisytais vamzdžiais ir galiausiai pašalinamas pro specialų kaminą. Garinės labai palankios tiems, kurie nemėgsta didelių temperatūros kontrastų – karštis jose didėja pamažu. Karštas oras į garinimosi skyrius patenka pro daugybę mažų plyšelių grindyse, todėl kūnas įkaista tik per ilgesnį laiką.
Turkiška pirtis
Suolai ir grindys turkiškoje pirtyje įkaista iki 40-60 laipsnių, bet išbūti joje nepajutus nepatogumo galima gana ilgai. Turkiškos pirties įrengimo principas primena romėniškosios – patalpą šildo iš apačios kylantis karštas oras, o pilamas vanduo virsta drėgnu garu, prisotintu mineralinėmis druskomis. Nors drėgna, kvėpuoti čia nesunku.
Turkiškos pirtys sandara primena plaštaką, penkis pirštus atitinka penkios pirties nišos. Priepirtyje gana vėsu – 28-34 laipsniai, iš jo pereinama į vis karštesnes patalpas, jose karštis pasiekia 70-100 laipsnių.
Įsivaizduojamo delno viduryje – erdvi patalpa su pašildytais akmeniniais gultais.
Kai kūnas įkaista, čia masažuojama putomis ir šveičiama oda. Po šių procedūrų įtampos nelieka nė pėdsakų, raumenys tampa elastingi, o nuotaika džiugi. Bet masažu apsilankymas pirtyje nesibaigia. Dar laukia baseinas arba sūkurinė vonia su terminių šaltinių vandeniu. Šios tradicijos taip pat perimtos iš senovės romėnų. Po baseino arba vonios – vėl garinė. Joje būnama nuo 10 iki 20 minučių, tai lemia savijauta. Drėgnoje garinėje vidaus organai prisotinami drėgmės, todėl po pirties kurį laiką reikėtų nieko negerti arba gurkštelėti tik labai mažai.
Ir romėniška, ir turkiška pirtis – puiki kvėpavimo takų ligų profilaktikos priemonė. Be to, pirties procedūros stiprina imunitetą, pagerina sergančiųjų viršutinių kvėpavimo takų lėtinėmis, uždegiminėmis ligomis būklę. Reguliariai lankantis pirtyje rečiau pasitaiko peršalimo ligų komplikacijų, kosulys tampa ne toks varginantis.
Romėniškos ir turkiškos pirties reikia vengti paūmėjus kvėpavimo takų ligoms, sergant plaučių uždegimu. Kategoriškai draudžiama eiti į pirtį bent kiek turint karščio – tai būtų per didelis krūvis širdžiai ir kraujagyslėms.
Turintiesiems kokių nors sveikatos sutrikimų būtina pasitarti su gydytoju, kokio drėgnumo oras pirtyje tinkamiausias, kiek laiko galima praleisti garinėje, koks atsigaivinimo būdas – apsiliejimas šaltu vandeniu, maudymasis baseine ar dušas – naudingiausias, ar dažnai galima eiti į pirtį.
Garintis galima praėjus ne mažiau kaip 2 valandoms po valgymo.
Negalima kaitintis, kai nekaip jaučiamasi. Be to, alkoholį pirtyje geriau užmiršti. Troškulį patartina malšinti natūraliomis sultimis, mineraliniu vandeniu arba žolelių arbata.
Rusiška ir suomiška pirtis
Šaltesnio klimato Europos šalyse rusiška ir suomiška pirtis – sauna – beveik vienodai populiarios. Ir vienoje, ir kitoje galima kaip reikiant pasikaitinti. Tik karštis jose skiriasi. Rusišką pirtį įkaitinus iki 40-50 laipsnių, oro drėgnumas joje būna 60-80 procentų, o suomiškoje pirtyje esant 90 laipsnių karščio drėgmės tėra 20-30 proc. Kai sausa, karštį ištverti daug lengviau, todėl daugelis, ypač vaikai ir pagyvenę žmonės, saunoje jaučiasi geriau nei kitose pirtyse.
Bet pranašumų turi ir rusiška garinė. Joje neapsieinama be vantų, o tai – ir natūrali masažo priemonė, ir malonus bei naudingas sveikatai aromatizatorius. Be to, maudymosi procedūrą galima paįvairinti pasirinkus „juodąją“ arba „baltąją“ rusiškas pirtis.
„Baltojoje“ dūmai ištraukiami pro dūmtraukį, o „juodojoje“ jie lieka garinėje. Tik tada, kai akmenys krosnyje įkaista iki raudonumo, pirties durys atlapojamos ir dūmai rankšluosčiais ir vantomis išvaikomi lauk.
Tuomet duris galima uždaryti, įkaitusius akmenis ir sienas aplaistyti karštu vandeniu ir pradėti garintis.
Beje, mokslininkai ištyrė ir nustatė, kad „juodoji“ pirtis pasižymi baktericidinėmis savybėmis: suodžiai, nusėdantys ant lubų ir sienų, sugeria visus blogus kvapus, o degančios medienos dūmai, kuriuose gausu fenolių, acto rūgšties ir formaldehido, labai gerai išvalo orą.
Buvimo pirtyje laikas priklauso nuo sveikatos būklės, amžiaus, fizinio, protinio nuovargio, individualaus sugebėjimo prisitaikyti prie garinės „klimato“. Optimali garinimosi trukmė – 10-12 minučių (po fizinio krūvio – tik 8-10 min.), lankytis garinėje patartina nuo 3 iki 6 kartų. Kaskart būtina padaryti 15-30 min. pertrauką. Bet jei kaitinantis pajuntami nemalonūs pojūčiai – padažnėjęs širdies plakimas, galvos svaigimas, mirgėjimas akyse, dirglumas, ūžimas ausyse, darosi sunku kvėpuoti – reikia nedelsiant pereiti į vėsią patalpą ir kurį laiką pagulėti.
Turintieji sveikatos sutrikimų pirtyje privalo būti itin atsargūs. Ar šis malonumas nepablogins būklės ir ar iš viso verta lankytis pirtyje, gydytojo turi paklausti sergantieji ūmiomis infekcinėmis ligomis, turintieji auglių, kai padidėjusi kūno temperatūra, kai yra atero-sklerozė, hipertonija, kai sergama virusinėmis ligomis, cukriniu diabetu, ūmiomis ir lėtinėmis inkstų ligomis.
Infraraudonųjų spindulių sauna
Infraraudonieji spinduliai sugeba prasiskverbti į kūną net 5 cm. Apsilankiusysis tokioje saunoje, tiksliau, nedidelėje kabinoje, gali ramiai lepintis spindulių šilumoje ir vos po kelių minučių pajunta, kad ima srūti prakaitas. Taip organizmas atsikrato susikaupusių toksinų, kartu vyksta giluminis odos valymas.
Elektromagnetinių bangų srautas, prasiskverbęs pro odą, aprūpina organizmą energija – jos trūkumu juk dabar skundžiasi dažnas. Po kelių spindulių saunos procedūrų sumažėja nuovargis, atlėgsta kojų skausmai, geriau pasijunta besiskundžiantieji depresija ir sergantieji kai kuriomis kraujagyslių ligomis.
Šios pirties pranašumas yra tas, kad palyginti nedidelė temperatūra kabinoje leidžia išvengti širdies kraujagyslių sistemos perkrovų.
Egzotikos mėgėjams
Japoniška pirtis – tai savitas ritualas, jį sudaro keli etapai. Pirmiausia patarnautoja padeda pasirengti pagrindinei procedūrai, pildama ant lankytojo vis karštesnį vandenį, tada jis jau gali lipti į statinę su karštu (net iki 50 laipsnių) vandeniu, į kurį pripilta žolių antpilo. Jame pamirkstama maždaug 10 minučių ir atsigaivinama jau kitoje, pripiltoje vėsaus vandens statinėje. Japoniškos pirties lankytojai dar gali pagulėti ant specialių įkaitintų akmenų. O seansas baigiasi specialisto daromu masažu su akmenukais.
Pjuvenų pirtis. Tai europiečiams itin neįprasta ir keista japoniškos pirties atmaina. Kaitinamasi panirus į iki 45 laipsnių pašildytas pjuvenas. Procedūra trunka apie 15 min., visą tą laiką gausiai prakaituojama, vadinasi, atsikratoma šlakų ir toksinų, o oda maitinama gydomosiomis medžio pjuvenų dervomis.
Šieno arba beržo lapų maišas. Tokioje mini „pirtyje“ galima ne tik sušilti, bet ir pasimėgauti maloniais kvapais – įkaitę beržų lapai arba lauko gėlių šienas išskiria eterinius aliejus.
Smėlio pirtis. Jei vargina artritas, reumatas, nefritas arba kai kurios ginekologinės ligos, labai naudinga pasinerti į išvalytą karštą smėlį – jis puikiai sušildo sąnarius ir sugeria kūno išskyras. Beje, tokią pirtį galima „įsirengti“ ir paplūdimyje, o jos veiksmingumą dar sustiprintų maudynės jūroje.
Kedro kubilas – SPA namuose
Viena iš galimybių pasimėgauti vandens malonumais nemėgstantiesiems maudytis draugijoje – kedro kubilas. Tokią nedidelę sauną galima įsirengti net paprastame bute. Į specialų kedro medienos kubilą purškiamas karštas (70-90 laipsnių) vanduo, praturtintas gydomųjų žolių kvapiu antpilu. Dėl susidarančio karšto garo poveikio išryškėja ypatingos Sibiro kedro gydomosios savybės. Kubilo mediena ima skleisti bitoncidus – gamtines dezinfekuojamąsias medžiagas, naikinančias kenksmingus mikroorganizmus arba sustabdančias jų dauginimąsi, gaivinančias orą.
Į kedro kubilą atsisėdama taip, kad galva būtų išorėje. Tai padeda išvengti papildomo krūvio širdžiai, kvėpavimo sistemai ir galvos smegenų kraujagyslėms.
Kaitinimasis kubile malonus ir tiems, kurie sunkiai ištveria saunos karštį arba rusiškos pirties drėgnumą. Karštas garas, kvepiantis kedro mediena ir augaliniais ekstraktais, skatina kraujagyslių plėtimąsi, kraujo cirkuliaciją ir organų aprūpinimą deguonimi. Specialistai nustatė, kad kedro kubilo procedūros daro gana nemažą teigiamą įtaką endokrininės, nervų ir širdies kraujagyslių sistemų veiklai.
Perėjusiesiems tokios šiluminės fitoterapijos kursą pavyko atsikratyti streso ir raumenų įtampos, celiulito, sumažinti svorį, be to, oda tapo lyg aksominė, o sergančiųjų atopiniu dermatitu ir žvyneline ji pasidarė gražesnė, lygesnė, atsirado daugiau energijos.
Parengė A.Gotautaitė
