Sukurti ryšį su senąja muzika, apskrieti laiko mašina epochomis – tokios idėjos vedama tarptautinio edukacinio Šv. Cecilijos senosios muzikos festivalio vadovė Beatričė Baltrušaitytė kvietė į muzikos studiją 4–6 metų vaikus. Mažieji studijos dalyviai du mėnesius mokėsi senosios muzikos pagrindų, susipažino su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, Valdovų rūmuose užgimusiomis tradicijomis, valdovų gyvenimu, jų pomėgiais. Interviu B. Baltrušaitytė pripažįsta, kad mažiausi studijos dalyviai ir ją mokė kitaip pažinti pasaulį, o jų fantazija privertė atsisukti giliau į istoriją, atrasti „senų naujų“ dalykų.
Supažindinti 4–6 metų vaikus su senaisiais muzikos instrumentais, opera ir senuoju šokiu neatrodo paprasta užduotis. Tas pasaulis jiems nepažintas. Kaip suteikiate žinių pagrindus, kad jie išliktų vaikų atmintyje?
– Užduotis atrodo iš tiesų labai sudėtinga, bet reikia žinoti kelis esminius dalykus. Šiais laikais, kai svarbu greitas rezultatas, aukšti pasiekimai ir išorinis įspūdis, derėtų nepamiršti, kokia vis dėlto yra mokymo ir edukacijos esmė. Kalbu apie gilesnį suvokimą. Prisiminkime, kad menai visais laikais turėjo gilesnį tikslą, ir šiems tikslams pasiekti reikia laiko. O laikas sukuria ir ryšius. Manau, kad sunku mokyti vaiką nepaliečiant jo širdies. Tam reikia laiko. Todėl šie edukaciniai užsiėmimai yra sukurti ilgalaikio – tęstinio mokymosi principu, paremti vertybiniu pagrindu – t. y. pirmiausia kuriama pozityvi, jauki ir atpažįstama aplinka, užmezgami šilti tarpusavio ryšiai, o tik vėliau galima kalbėti apie edukaciją, senąją muziką, istoriją ir visa kita. Taigi vaikas pirmiausia prisimins tai, kaip jis jautėsi per edukaciją, kokia emocinė aplinka jį supo. Tik taip senoji muzika jam kels pozityvius jausmus ir išliks atmintyje.
Šiais technologijų laikais, kai jau darželinukai moka naudotis išmaniaisiais telefonais, kaip sudominate vaikus? Ar pasitelkiate technologijas senajai muzikai pažinti?
– Neseniai kalbėjome su viena atlikėja, studijuojančia prestižiniame senosios muzikos institute Schola Cantorum Basiliensis, Šveicarijoje. Ji dalijosi savo studijų įspūdžiais ir pasakojo, kaip žąsies plunksnomis teko perrašyti vieną Viduramžių rankraštį. Juokais paprašiau, kad perduotų mokyklai, jog tokias užduotis Vilniuje, Valdovų rūmų muzikos studijoje, atlieka darželinukai (juokiasi). Taigi priemonės yra tokios, kurias galima paliesti, pauostyti, išgirsti… Priemonės, kurių šiais laikais jau nebenaudojame. Patikėkite, vaikams tai yra dideli atradimai. Kitas svarbus aspektas – ne tik suteikti žinių, bet ir lavinti vaiko mąstymą. Technologijos yra gera priemonė, kai žinoma, kaip jomis naudotis, bet čia, šiuo pažinimo etapu, pirmenybę ir vertę kuriame kitomis priemonėmis. Pavyzdžiui, per edukaciją grodama organetu (nešiojamieji vargonėliai), nepaisant nuostabaus instrumento skambesio, visada užsimenu, kad jis dar skaniai ir kvepia (juokiasi). Taigi įvairiomis juslėmis, emocijomis, mąstant ir juokiantis vyksta, sakyčiau, stebuklingas patyrimas.
Ar pati įsimenate vaikus? Ko nors iš jų išmokstate?
– Šis žmogaus gyvenimo tarpsnis – vaikystė – man yra vienas paslaptingiausių. Juk vaikais būname taip trumpai, bet vaikystės prisiminimai ir patirtys išlieka visą gyvenimą. Man atrodo, kad visi, kurie dirba su vaikais, pritars, jog nepaisant to, kad šis darbas yra be galo atsakingas, kartu teikia didelį grįžtamąjį ryšį ir džiaugsmo, kurio mums, suaugusiesiems, dažnai pritrūksta kasdieniame gyvenimo chaose. Džiugina tai, kad vaikai visada moka stebėtis ir stebinti. Pamenu, kažkada vienas vaikas labai nustebo, kai pasakiau, kad po užsiėmimo keliausiu namo. Jis manė, kad aš gyvenu muziejuje (juokiasi). Dar viena įdomi patirtis – vienas berniukas apie savo interesus papasakojo per muzikos edukaciją, atsakydamas į klausimą, koks muzikos instrumentas jam labiausiai patinka. Jis atsakė – planetos. Ar jaučiate, koks nuostabus šis atsakymas? Juk iš tiesų senovės graikų mokslininkai, kalbėdami apie muzikos darną, siejo ją su planetų išsidėstymu kosmose, šiuos reiškinius vadindami „sferų muzika“.
– Taigi manau, kad pirmiausia vyksta dalijimasis – mes bendraujame, o bendravimą lydi muzika ir tam tikros veiklos. Viskas vyksta labai natūraliai. Iš to paprastumo gimsta nepaprasti dalykai. Esu dėkinga kiekvienam „mažajam pelėdžiukui“ (studijos dalyviai) už jo atvirumą, nuoširdumą, šilumą, taip pat – laiminga, kad jie pasirenka mane būti jų mokytoja, bičiule ir tos laiko mašinos (erdvėlaivio) vairuotoja, kuri nuskraidina į senosios muzikos grožio ir pažinimo pasaulį.
Kaip vaikai reaguoja į senąją muziką? Juk turbūt pas retą iš mūsų namuose ji skamba laisvalaikiu?
– Yra keli pagrindiniai dalykai. Pirmiausia, tai yra kitokio pobūdžio edukaciniai užsiėmimai ir į juos vaiką atveda šeima – močiutės, seneliai, tėvai. Čia ateina tie vaikai, kurie vaikšto į muziejus, spektaklius, koncertus ir jie tikrai yra labai aukštos kultūros! Taip pat į muzikos studiją ateina ir muzikų, kompozitorių vaikai, todėl negalėčiau teigti, kad ši muzika neskamba namuose laisvalaikiu. Bet, žinoma, tai išskirtiniai atvejai. Visgi didžiajai daliai vaikų ta muzika yra negirdėta, todėl nuostabu stebėti jų reakcijas. Vaikai neturi išankstinės nuomonės apie tai, kas gražu ar negražu, todėl jų reakcijos labai nuoširdžios ir tikrai jiems labai įdomu. Siekiame, kad šios edukacijos įtrauktų ir socialinę atskirtį patiriančius ar specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus. Mums svarbūs visi – juk kiekvienas vaikas turi teisę į išlavintą skonį ir išsilavinimą ir kiekvieno jų reakcijos į senąją muziką mums yra svarbios.
Norite pasakyti, kad vaikai neprovokuoja ir nebando pasiūlyti „savo“ muzikos?
– Ši muzikos studija – išskirtinė, nes užsiėmimai vyksta autentiškoje aplinkoje. Valdovų rūmų muziejuje yra nuostabi edukacinė erdvė, kurią supa autentiški Žemutinės pilies mūrai. Šią erdvę pavadinau „Pelėdžiuko kambariu“. Taigi tame „Pelėdžiuko kambaryje“ jie pakliūva į kitą pasaulį ir išorė lieka ten, už sienų. Įdomu stebėti, kaip juos veikia senoji muzika. Pavyzdžiui, vienas vaikas visada prieš susitikimą nenustygdavo vietoje: buvo neramus, ieškojo, kur palakstyti, ką iškrėsti… Mamos klausiau, ar nebandė jam pasiūlyti kokių nors kitų užsiėmimų – sporto, žaidimų lauke, kur vaikas galėtų save realizuoti, iškrauti energiją? Tačiau išgirdau netikėtą atsakymą – buvome visur, bet jam tik čia patinka ir tik čia noriai eina! Tai neįtikėtina, bet klausydamas senųjų muzikos instrumentų garsų šis vaikas taip susikaupdavo, kad tarsi panirdavo į kitą – praėjusių amžių muzikos pasaulį. Man tai buvo nuostabu. Tai parodo, kokį stiprų emocinį ir terapinį poveikį turi senoji muzika – padeda nusiraminti, susikaupti. Įdomu stebėti virsmą, kaip vaikas atranda ryšį su savimi ir su aplinka klausydamasis ne tik muzikos, bet ir senųjų instrumentų skleidžiamų garsų, vibracijų.
Ar sulaukiate atsiliepimų iš tėvų?
– Viename užsiėmime pakvietėme dalyvauti ir tėvus. Rengėme pirmosios Lietuvoje italų barokinės operos „Elenos pagrobimas“ premjerą. Jame ir vaikai, ir tėvai tapo operos personažais. Įtraukti tėvus į operos edukaciją su vaikais, kur reikia prisiminti darželio ar mokyklos laikus, nusimesti tėčio ar mamos rolę ir tapti karalaite, princu ar Neptūnu, patikėkite, yra labai didelis iššūkis! Tačiau visada žinau, kas laukia vėliau, ir tas rezultatas – reakcijos, emocijos – būna nuostabus. Tai rodo, kokią teigiamą galią turi senosios muzikos edukacija ir kokia ji yra svarbi ne tik vaikui, bet ir visai šeimai.
Kodėl ta senoji muzika vis dar retas paukštis Lietuvoje? Jau nebe Raudonojoje knygoje, bet vis tik mažai pažįstama, lyg profesionali muzika būtų užgimusi tik pasaulį išvydus Vivaldžio kūriniams?
– Negalėčiau teigti, kad senoji muzika Lietuvoje vis dar retas paukštis. Per pastaruosius kelerius metus stipriai išaugo senosios muzikos iniciatyvos – festivaliai, koncertai, edukacinės veiklos. Senoji muzika turi savo klausytoją Lietuvoje, nors, žinoma, norėtųsi, kad tas klausytojų ratas būtų platesnis. Taigi vėl grįžtame prie edukacijos – jos tikslingumo, prasmės, strategijos… Tam, kad užaugintume senosios muzikos klausytoją, mylėtoją, galbūt ateities festivalio meno vadovą ar mecenatą, reikia laiko. Reikia laiko užauginti visuomenę, užauginti klausytoją. To ir siekiame šiuo tarptautiniu edukaciniu Šv. Cecilijos senosios muzikos festivaliu jau dvylika metų.
Pirmą kartą Šv. Cecilijos senosios muzikos festivalis vyksta ir Italijoje. Dviprasmiškai skamba, kai paskaitai, kad Lietuvos edukatoriai Italijos vaikus mokys senosios muzikos.
– Iš tiesų, Italija žinoma kaip kultūros lopšys nuo pačių seniausių laikų. Visais laikais vyko kultūriniai mainai – menininkai migravo į kitas šalis, mokėsi, studijavo, dirbo. Šis procesas neaplenkė ir Lietuvos bei Lietuvos edukatorių (šypsosi). Festivalio edukatoriai ir visi festivalyje dalyvaujantys mokytojai, atlikėjai yra aukštos kvalifikacijos specialistai, įgiję žinių Europoje, dažniausiai – Bazelyje, Šveicarijoje, kuris šiandien yra tapęs senosios muzikos centru, į kurį važiuoja studijuoti ir patys italai. Kita vertus, esu jau minėjusi, kad dirbant su vaikais neužtenka būti senosios muzikos žinovu, tam reikia labai daug įvairių kitų savybių – ne tik pedagoginių žinių, bet kartais tapti ir burtininku (juokiasi).
Kokią programą esate paruošę Italijos vaikams?
– Lietuvių bendruomenių Italijoje vaikams šį mėnesį vyks trys nuotoliniai muzikos studijos užsiėmimai apie Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje skambėjusią muziką, instrumentus, operą, senąjį šokį ir istorines asmenybes. Užsiėmimai bus virtualios lituanistinės mokyklos pamokų tvarkaraščio dalis. Manau, labai svarbu mokyti apie mūsų istoriją ir praeitį ne tik Lietuvoje gyvenančius vaikus, bet ir suteikti galimybę pažinti mūsų kultūrinį paveldą užsienyje gyvenantiems lietuvių bendruomenių vaikams. Taip pat esame parengę ir muzikinį siurprizą – edukacinį koncertą „Muzikinis pasakojimas apie Barborą Radvilaitę“, kurį pristatysime Turine kartu su puikiais senosios muzikos atlikėjais – Sauliumi S. Lipčiumi, Ieva Gaidamavičiūte ir Ieva Baublyte. Labai laukiame šio susitikimo!
Muzikos studijos užsiėmimai Vilniuje baigėsi, bet Šv. Cecilijos senosios muzikos festivalis tik įpusėjo?
– Lapkritį tradiciškai kviečiame į platesnius pristatymus, koncertus, skirtus ir suaugusiam klausytojui. Lapkričio 12 d. muzikologė, senosios muzikos žinovė dr. Aleksandra Pister skaitys paskaitą apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magnatų gyvenimo aktualijas ir XVII a. Italijos muzikinius leidinius. Vėliau vyksime į Italiją, Turiną, kur lapkričio 19 d. lietuvių bendruomenes kviesime į edukacinį spektaklį-koncertą apie Barborą Radvilaitę. O festivalį užbaigsime lapkričio 26 d. Šv. Cecilijos dienai skirtu edukaciniu koncertu, kuriame festivalio ilgamečiai partneriai, draugai ir bičiuliai pakvies į šventinę programą – skambės italų Renesanso ir Baroko muzika.
