Lietuviams nuo seno valgis buvęs šventas dalykas, todėl ir pusryčiai buvo laiminami. Valgyti lietuviškų kruopų košę ir dabar rekomenduoja mitybos specialistai, nes tai maistingas ir energijos teikiantis valgis. Tačiau klaipėdiečiai rytais kavinėse dažniausiai renkasi kiaušinienę, užgerdami ją kava.
Padeda nepersivalgyti
Pusryčiai lemia, ar likusią dienos dalį žmogus bus darbingas ir jausis gerai, nes ryto valgis – svarbiausias.
Dažnai pusryčių nevalgoma manant, kad taip pavyks nepriaugti svorio. Tačiau taip pasiekiamas priešingas efektas. Nepavalgius rytą, vakare atsigriebiama dvigubai. Vengiantys pusryčių dažnai daugiau valgo dieną.
Nustatyta, kad vaikai, kurie nevalgo pusryčių, sunkiau mokosi, gauna mažiau geležies ir yra linkę turėti antsvorį.
Sveikiausi – lietuviški
„Pusryčiauti būtina“, – teigia Jūrininkų ligoninės reabilitacijos centro dietistė Jovita Myzakienė.
Mitybos specialistė rekomenduoja valgyti termiškai apdorotą maistą, geriausia – virtą. „Patarčiau valgyti lietuviškų kruopų košes (avižinių dribsnių, kelių rūšių grūdų), kurios teikia energijos ir turi daug naudingų medžiagų. Reikėtų vengti pusgaminių, kuriuos ruošiant pakanka užpilti verdančiu vandeniu. Lietuviams sveikiausi – mūsų krašte užauginti ir pagaminti produktai, todėl egzotiškas gėrybes geriau palikti retesniam pasimėgavimui“, – patarė J.Myzakienė.
Ypač nesveika, anot dietistės, rytą nieko nevalgius gerti stiprią kavą. Organizmas tam dar nėra pasiruošęs, todėl dažnai susilaukiama nemalonių pojūčių dėl padidėjusio skrandžio rūgštingumo. Kava patartina mėgautis tiktai po pusryčių.
Rizikuojama nutukti
Nepavalgius pusryčių, rizikuojama vakare prisikimšti už visą dieną. Po gausios ir vėlyvos vakarienės rytą nubundama apsunkusiu skrandžiu, padidėjusiu kraujospūdžiu. Taip susidaro didelė tikimybė nutukti. „Vakare sočiai prisivalgius, rytą jau valgyti nebesinori. Taip vėl žmogus lieka be pusryčių, o vakare gresia persivalgymas. Taip įsisukama į užburtą ratą“, – sakė J.Myzakienė.
Lengvai užkąsti naktį nėra baisi nuodėmė. Daug sportuojančius, aktyvius, dinamiškus žmones naktį kartais pabudina „rėkiantis“ skrandis.
Bulvių kepti vidury nakties nepatartina, bet sausainis ar varškės sūrelis sveikatai nepakenks. Tai geriau nei kankintis lovoje mirštant iš bado.
Ilgiau nepavalgius mažėja cukraus kiekis kraujyje – todėl juntamas alkis. Taigi valgant retai ir gausiai, cukraus kiekis smarkiai padidėja, sutrinka kasos, kuri išskiria insuliną, veikla. Taip rizikuojama susirgti diabetu.
Pusryčiai – po darbų
Atsigręžus į tautos istoriją, darosi aišku, kad lietuviams valgis nuo seno reiškė daugiau nei malonumą. Jis buvo gerbiamas, o valgymo laikas priklausė nuo darbų.
Lietuviai pusryčius tradiciškai valgydavo apėję namų ūkį, pašėrę gyvulius. Pulti prie stalo iššokus iš lovos nebuvo įprasta.
Etnologė Gražina Kadžytė pasakojo, kad mūsų protėviams valgis buvo šventas. „Šeimose, kur katalikiškasis pradas buvo stipriau išreikštas, prieš pusryčius būdavo meldžiamasi, prašant Dievo palaiminti valgį. Kitur prieš valgant šeima nors persižegnodavo. Išlikęs pasakojimas, kaip katinas pagavo žvirblį, o šis jam prieš suėdant liepęs persižegnoti. Taip žvirblis išvengė mirties ir pabėgo nuo katino. Žmogus juk ne katinas, valgis nuo jo nepabėgs“, – pasakodama šypsojosi etnologė.
Prie stalo – drauge
Kita svarbi lietuvių tradicija – prie stalo sėsti visiems vienu metu. Ir šiomis dienomis, anot G.Kadžytės, stengiamasi nors kartą per dieną susėsti kartu su šeima prie stalo.
„Kimšti bet kada ir kas papuola nėra gerai. Tai neduos nei naudos, nei sveikatos. O lietuviams buvo svarbu, kad valgis būtų naudingas, kad pavalgius liktų gera savijauta. Prie stalo šeima rinkdavosi pakilios nuotaikos, linkėdavo vienas kitam soties, sveikatos, gero apetito“, – vardijo etnologė.
Priklausė nuo darbų
Maisto pasirinkimą pusryčiams skirtinguose Lietuvos regionuose nulėmė skonis ir įpročiai. Aukštaičiuose populiariausios buvo košės, šutintos pečiuj arba išvirtos priepečy.
Žemaičiai labiau mėgo blynus su įvairiais dažiniais – spirgučiais, uogiene, grietine. „Vaikai, būdavo, lyg žvirbliai sutupia aplink stalą ir kiekvienas į savo lėkštę gaudavo karštų blynų. Per didįjį darbymetį šeimininkės prikepdavo kalną blynų. Šeimyna susėsdavo aplink stalą, susukdavo blynus, mirkydavo į dažinį ir valgydavo“, – aiškino pašnekovė.
Kiek kartų per dieną žmogus valgys, priklausė nuo darbų intensyvumo ir dienos ilgumo. Su saule atsikėlusiems šienautojams buvo ruošiami ankstyvieji pusrytėliai, vėliau valgį jiems nešdavo į laukus.
Gali ir nepusryčiauti
Pati etnologė Gražina Kadžytė prisipažino esanti pelėda ir galinti apsieiti be pusryčių. „Kai dar lankiau mokyklą, be pusryčių neišleisdavo iš namų. Tradiciškai valgydavome blynus, kiaušinienę su spirgučiais. Ją ir dabar labai mėgstu“, – sakė pašnekovė.
Etnologė teigė vis dar turinti kaimiškų įpročių. Atsikėlus rytą pirmiausia ką nors nuveikia, o pusryčių sėda valgyti, kai pajunta alkį. Nes pusryčius, ji šventai įsitikinusi, būtina užsidirbti.
Valgo sočiai
Klaipėdiečiai labiau linkę pusryčiauti prieš pradėdami darbus. Vis dažniau žmonės renkasi pusryčius kavinėje.
Kavinių lankytojai dažniausiai pusryčiams užsisako kiaušinienę, lietinius su varške ir vaisiais, vaisius su jogurtu, populiarūs ir sotūs angliški pusryčiai. Uostamiesčio viešbučiuose rytais noriai geriamos natūralios morkų, apelsinų sultys.
